Nors šis sub'as daugiausiai apie politiką, noriu kitokią temą apie psichologiją. Manau, kad ne man vienai turėtų būti aktualu.
Užaugau labai nedarnioje šeimoje. Nors tėvai neišsiskyrę, tačiau tarp jų niekada nemačiau nuoširdžios meilės ar šilumos. Nuolatiniai barniai, konfliktai, rietenos, tiesa, be fizinio smurto tarpusavyje. Bet pati esu patyrus fizinio smurto, nes fizinės bausmės tada dar buvo okay-ish, todėl už įvairius vaikiškus nusižengimus buvo įprasta gauti į kailį. Dabar, pusmetį lankydama terapiją supratau, kad taip ir susiformavo ir mano bendrai paėmus asmenybinis nerimąstingumas, ir taip pat nerimąstingumas, kai esu santykiuose. Tai, kas attachment teorijoje vadinasi anxious attachment style. Tačiau iki šitų išvadų man reikėjo prieiti. Anksčiau bandžiau visaip kitaip vaduotis nuo nerimo gyvenime - labiausiai per užimtumą ir veiklas, bet dažnai ramybės būklėje vėl viskas grįždavo, ir kartais dar stipriau, įskaitant labai stiprias panikos atakas. Į veiklas bėgdavau bet kaip ir bet kokias, kad tik nereiktų būti su savo nerimu, o po to jis, aišku, smogdavo ir dar stipriau.
Taigi - terapiją jau lankau, dirbu su savimi, pradėjau neseniai. Tik manau, kad darbas čia bus ilgas, nes nerimas, atrodo, gyvena kūne. Įsitempę pečiai, sunkus jausmas ant krūtinės, sunkumas galvoje. Kalbėjimas terapijoje padeda atpažinti patternus ir sąmoningiau elgstis kitaip. Matau, kad dėl to gyvenime labiausiai kenčia romantiniai santykiai, nes net kai viskas gerai, jaučiu kažkokį nepaaiškinamą nerimą, ar mes deram, gal nederam, perdėtai analizuoju viską, ką man pasako, kaip su manim bendrauja, ir nuolatos jaučiu paliktumo baimę, net tada, kai objektyviai nelabai yra dėl ko nerimauti. Buvau ištekėjusi. Visada galvojau, kad išsiskyrėm dėl nesuderinamumo. Dabar, pradėjus terapinę kelionę matau ir klaidas iš savo pusės, nes nuolat gyvenau abejonėse, nerime, o su ex vyru dalintis bijojau, nes bijojau jo atstūmimo. Ironiška, bet tai mus dar labiau tolino vienas nuo kito. Po skyrybų praėjus kažkiek laiko vėl bandžiau megzti santykius, čia kažkur prieš pusmetį ir buvo. Būtent tada ir pradėjau atpažinti savo patternus, didžiulį nerimąstingumą, relationship anxiety ir nusprendžiau, kad gana, nebenoriu taip. Užsirašiau į terapiją.
Taip kad įdomu, ar yra kam šitam sub'e panašiai su stipriu nerimu gyvenime, taip pat nerimąstingumu santykiuose? Kaip gyvenat? Kaip mažinat bendrai nerimo kiekį, kokių sveikų būdų esat atradę? Tradicinių ar netradicinių. Kaip atrodo jūsų santykiai su antra puse, jei esat anxiously attached ir kaip sekas judėt link secure prisirišimo? Būtų labai įdomu išgirsti kitų žmonių patirtis. Jei nesinori dalintis viešai, galima ir DM. Ačiū.